Gyvatės klausomasi per atstumą

2013-07-23, 22:47

Dabartinė "AVaspo" grupės sudėtis jau metus tokia pat. Iš kairės: Vladas, Gabrielė, Gediminas. Sitoros Šlauterytės nuotrauka

Gintarė Čiuladaitė, Lietuvos Žinios 2013-07-23

“AVas­po” gru­pė, su­si­bū­ru­si 2008 me­tais, jun­gia tris vie­na­me: poe­zi­ją, mu­zi­ką ir vaiz­dą. Daž­niau­siai vi­zua­li­za­ci­jos tai­ko­mos per pa­si­ro­dy­mus, ta­čiau jau pa­ke­liui ir nau­ja­sis gru­pės vaiz­do kli­pas “Bi­zo­nai”.

“AVas­po” pa­va­di­ni­mui, kaip ir šio ko­lek­ty­vo ku­ria­mai mu­zi­kai ar poe­zi­jai, ana­lo­go ne­ra­si­te. Ne vi­sai tiks­lus akro­ni­mas reiš­kia au­dio­vi­zua­li­nės poe­zi­jos gy­va­tę (Au­dio­Vi­sual Asp of Poe­try), bet in­ter­ne­to pa­ieš­kos sis­te­mos pa­siū­lo be­veik 37 tūkst. re­zul­ta­tų. Pa­grin­di­nė gy­va­tės už­kal­bė­to­ja, dra­ma­tur­gė Gab­rie­lė La­ba­naus­kai­tė la­biau lin­ku­si kal­bė­ti apie pro­jek­tą ir mu­zi­ką, tad apie ko­le­gę pra­by­la gy­ve­ni­mo drau­gas ir gru­pės na­rys Vla­das Die­ni­nis.

Neišbandyta

– Gab­rie­le, or­ga­ni­zuo­ji tarp­tau­ti­nį au­dio­vi­zua­li­nės ir eks­pe­ri­men­ti­nės poe­zi­jos fes­ti­va­lį TARP. Per al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mus T.Ė.T.Ė. “AVas­po” ga­vo sta­tu­lė­lę už po­lin­kį eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ar tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie vis­ką, ko im­ie­si, įskai­tant ta­vo poe­zi­ją ar šio kli­po fil­ma­vi­mą?

G.La­ba­naus­kai­tė (to­liau – G. L.): – Ne. Ta­čiau sim­pa­ti­zuo­ju al­ter­na­ty­vai pa­čia bend­riau­sia pra­sme – ne­tin­ka­miems, ne­iš­ban­dy­tiems ėji­mams. Ge­riau jau ras­ti ką nors nau­ja ir ne­bi­jo­ti klys­ti, nei ei­ti pra­min­tu ta­ku.

– “AVas­po” vi­zua­li­za­ci­jos ly­di kon­cer­tą kaip pa­pil­do­ma me­ni­nė prie­mo­nė. Koks yra šis kli­pas – vi­zua­li­za­ci­ja ar vai­dy­bi­nis, me­ni­nis, siu­že­ti­nis?

G. L.: – Me­nas daž­nai tu­ri siu­že­tą, ypač jei­gu me­no kū­ri­nius su­vo­kia­me kaip teks­tus – ne­bū­ti­nai ra­šy­ti­nius, ta­čiau ga­li­mus “pers­kai­ty­ti”, in­terp­re­tuo­ti. O kli­po pa­slap­tis pa­lik­siu prem­je­rai. Jį bir­že­lio mė­ne­sį fil­ma­vo ope­ra­to­riaus stu­di­jas pa­si­rin­ku­si fo­tog­ra­fė Lai­ma Sta­siu­lio­ny­tė. Ti­ki­mės, kad vaiz­das pa­si­ro­dys anks­ty­vą ru­de­nį.

– Šiuo me­tu gru­pei pri­klau­so per­ku­si­nin­kas V.Die­ni­nis, kom­piu­te­riu mu­zi­kuo­jan­tis Ge­di­mi­nas Žy­gus, vaiz­do me­ni­nin­kas Si­mas Gi­nei­ka. Kon­cer­ti­nė ko­lek­ty­vo su­dė­tis kas­kart kin­ta?

G. L.: – Da­bar­ti­nė gru­pės su­dė­tis jau me­tus to­kia pat. Per gy­va­vi­mo penk­me­tį ne kar­tą kei­tė­me mu­zi­kos sti­lių, sa­vai­me kei­tė­si ir žmo­nės, su ku­riais kū­rė­me. Ar­ba prieš­in­gai – pir­miau pa­si­kei­čia žmo­nės, o tai tu­ri įta­kos sti­liui. Pa­laips­niui at­si­nau­ji­na ir vi­zua­lio­ji da­lis, da­bar dir­ba­me su VJ Su­ckma­fin­ger.

Pen­ki ran­kos pirštai

– Ko­dėl tau, poe­tei, ga­na įra­šy­ti kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, o ne iš­leis­ti kny­gą?

G. L.: – Nes kam nors ga­na iš­leis­ti kny­gą.

V.Die­ni­nis (to­liau – V. D): – Ne­ga­na iš­leis­ti vien plokš­te­lę, tad ir aš dir­bu su šiuo­lai­ki­niu šo­kiu, gar­so sce­nog­ra­fi­ja, ku­riu mu­zi­ką spek­tak­liams.

– Ar poe­tai yra ne­ma­to­mi ir lie­ka už sa­vo ei­lė­raš­čių?

V. D.: – Šiuo at­ve­ju ne, nes Gab­rie­lė sto­vi prieš­ais sa­vo ei­lė­raš­čius. Pir­miau­sia už­li­pa­ma ant sce­nos, po to pa­si­girs­ta žo­dis.

– Su Vla­du esa­te šei­mos due­tas. Sa­ko, ge­riau­siai se­ka­si kur­ti, kai esi įsi­my­lė­jęs ar­ba jei ta­ve pa­li­ko…

V. D.: – Šei­mos due­tas bu­vo­me la­bai trum­pai, 2011-ųjų ru­de­nį.

G. L.: – Da­bar esa­me tri­se, o jei­gu skai­čiuo­tu­me vaiz­do me­ni­nin­kę, va­dy­bi­nin­kę ir gar­sis­tą, len­kia­mi net pen­ki ran­kos pirš­tai.

– Ar poe­tai yra iš­pro­tė­ję, ne­ra­cio­na­lūs žmo­nės, ku­rių ne­įma­no­ma nu­spė­ti?

V. D.: – Man kaip tik poe­tai nė­ra la­biau iš­sis­ki­rian­tys nei ki­ti me­ni­nin­kai. Vis­kas pri­klau­so nuo as­me­ny­bės, to­dėl poe­tų mis­ti­fi­kuo­ti ti­krai ne­rei­kia.

Su­klai­din­ti klausytoją

– Vla­dai, “AVas­po” yra au­dio­vi­zua­li­nės poe­zi­jos pro­jek­tas. Gab­rie­lė yra jo žo­dis, tu – gar­sas. Kuo tau im­po­nuo­ja gar­są sie­ti su poe­zi­ja?

V. D.: – Šie da­ly­kai na­tū­ra­liai sie­ja­si su ra­šo­ma mu­zi­ka ki­nui, tea­trui. Tai įdo­mu. Kom­po­zi­to­riai ieš­ko, kaip su­teik­ti vaiz­dui ar­ba įvy­kiams at­mos­fe­rą, o au­dio­vi­zua­li­nės poe­zi­jos at­ve­ju rei­kia įgar­sin­ti min­ties raiš­ką. Me­ta­fo­ri­zuo­ti ar ki­taip pa­aiš­kin­ti, o gal prieš­in­gai – klai­din­ti klau­sy­to­ją.

– Kaip jį klai­di­ni?

V. D.: – Su­da­ro­mos ne­pa­to­gios ap­lin­ky­bės teks­tui iš­sisk­leis­ti. Tik per tam ti­kras de­ta­les ga­li­ma pa­žin­ti, iš­ko­duo­ti pir­mi­nę ži­nu­tę. Jei ne­iš­ko­duo­ja­ma, mė­gau­ja­ma­si tik ša­lu­ti­niais ele­men­tais.

– Gab­rie­le, ta­vo ei­lė­raš­čiai iš­ei­na iš ri­bų, lūž­ta vi­du­ry žo­džio ir be jo­kio sky­ry­bos ženk­lo ke­lia­mi į ki­tą ei­lu­tę. Ne­ma­nai, kad įdai­nuo­ja­mą poe­zi­ją kai ku­riems žmo­nėms leng­viau su­pras­ti?

Gabrielė ir Vladas per gastroles Islandijoje. / Artiomo Mamino nuotrauka

Gabrielė ir Vladas per gastroles Islandijoje. / Artiomo Mamino nuotrauka

G. L.: – Man svar­biau ne tai, kad su­pras­tų, o pa­jaus­tų, juo­lab kad da­bar­ti­nė mū­sų kryp­tis – ro­bo­to bal­sas – per efek­tų blo­ką ir skait­me­nin­to gar­so pluoš­tą pa­sie­kia klau­sy­to­jo au­sis ge­ro­kai de­for­muo­ta. Nors teks­tas man la­bai svar­bus, su­vo­kiu jį tik kaip vie­ną iš mū­sų pa­si­ro­dy­mų ele­men­tų, ne pir­mau­jan­tį dėl ki­tų raiš­kos prie­mo­nių. Jis ga­li bū­ti ko­das įkvėp­ti ki­tus su­kur­ti mu­zi­ką ar vaiz­dą, jis ga­li bū­ti tik ple­vė­suo­jan­ti užuo­lai­da kū­ri­nio lan­ge – rei­ka­lin­ga, bet ne­bū­ti­na.

– Taip pat – ar kar­tais tas dai­na­vi­mas ne­bū­na skai­ty­mas?

G. L.: – Bū­na, ži­no­ma.

Me­ni­nė grupė

– 2008-ai­siais, kai su­si­kū­rė­te, įvar­di­jo­te tris gar­so ir tris vaiz­do me­ni­nin­kus. Da­bar nė­ra ma­žiau gar­so ar vaiz­do…

G. L.: – Kai su­si­kū­rė­me, ma­nė­me, kad tai bus vien­kar­ti­nis pro­jek­tas, įam­žin­tas pir­ma­ja­me mū­sų CD/DVD „Nė­ra okea­no“. Ta­čiau kai šiuo keis­tu reiš­ki­niu su­si­do­mė­jo fes­ti­va­liai ir įvai­rūs ren­gi­niai, ta­po­me gru­pe, iš­lei­do­me dar du al­bu­mus: „Nia­ga­ra“ ir „Krau­juo­jan­tis okea­nas“.

– Ar­ti­miau­sias jū­sų kon­cer­tas nu­ma­ty­tas rugp­jū­čio 24 die­ną Klai­pė­do­je, per šiuo­lai­ki­nio me­no fes­ti­va­lį “plART­for­ma”. Kas­met jus ga­li­ma iš­vys­ti ir per Me­di­jų me­no bei mu­zi­kos fes­ti­va­lį “Cen­tras” Kau­ne. Kaip pa­aiš­kin­ti šį prie­lan­ku­mą tarp­tau­ti­niams fes­ti­va­liams ir tai, kad kon­cer­tų at­žvil­giu iš jū­sų fron­to sklin­da ty­la?

G. L.: – Ty­la to ne­pa­va­din­čiau, tie­siog kuo to­liau, tuo la­biau at­si­ren­ka­me, kur ir ko­kia­me kon­teks­te no­ri­me gro­ti. Kai ku­riuos pro­jek­tus pa­tys ini­ci­juo­ja­me. Ką tik per Kul­tū­ros nak­tį Vil­niu­je ro­dė­me tarp­tau­ti­nio pro­jek­to prem­je­rą “At­nau­jin­ti ri­tua­lai”, ruo­štą pu­sę me­tų. Rei­kė­jo tin­ka­mų ap­lin­ky­bių ir lė­šų at­si­vež­ti šve­dų cho­reog­ra­fę ir mu­zi­kan­tę Ju­lia Gertz, pa­kvies­ti suo­mių cho­reog­ra­fę Riik­ka Iha­lai­nen, por­tu­ga­lą me­ni­nin­ką Mi­gue­lį Bon­ne­vil­le’ą.

Iš va­sa­ros fes­ti­va­lių šiais me­tais pa­si­ro­do­me tri­juo­se – “Sū­py­nė­se”, “Sat­ta Out­si­de” ir “plART­for­mo­je”. Ma­nau, kad pa­laips­niui grįž­ta­me prie “AVas­po” kaip me­ni­nės, o ne mu­zi­ki­nės gru­pės su­vo­ki­mo.

– Be­je, ne­bi­jo­te gy­va­čių?

V. D.: – Tai yra pa­gar­bos ver­tas gy­vū­nas, su ku­riuo rei­kia elg­tis at­sar­giai, per at­stu­mą.

– Gal ir jū­sų rei­kia klau­sy­tis at­sar­giai, per at­stu­mą?

G. L.: – Iš da­lies taip. Mū­sų mu­zi­ka nė­ra fo­ni­nė ar leng­vai klau­so­ma. Ją rei­kia pri­si­jau­kin­ti, at­ras­ti sa­vo san­ty­kį ir klau­sy­tis sai­kin­gai – ta­da ir nuo­dai ga­li bū­ti kaip vais­tai.

> Straipsnis PDF formatu <