Interviu: Gabrielė Labanauskaitė-Diena ir Saulė Norkutė – apie lyties padalytą pasaulį

2014-10-19, 13:30

Literatūra ir menas / 2014-10-10 nr. 3491

Spalio 15 ir 17 dienomis, Kirtimų kultūros centre audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo” pristatys virusu ir toksoplazminiu performansu vadinamą projektą „Gondii sindromas”, kuriame nagrinėjama moderni lytiškumo dilema. Apie kūrybos procesą kalbėjomės su dramaturge, atlikėja GABRIELE LABANAUSKAITE-DIENA ir performanso režisiere SAULE NORKUTE.

Įsivaizduokite, kad apie šį projektą pasakojate mažai su kultūra ir ypač su feminizmu susidūrusiam žmogui. Kaip pri(si)statytumėte?

Gabrielė: Atviras ir subtilus, pašėlęs ir apvaldytas poetinis pasakojimas apie šiuolaikinį žmogų.

Kas tapo batutu ar tramplinu į šią temą? Nuo ko atsispyrėte?

Gabrielė: Iš pradžių norėjosi postūmio „AVaspo” veikloje, pereiti iš muzikinės scenos į tarpdisciplininę erdvę. „AVaspo” startavo prieš šešerius metus kaip audiovizualinės poe­zijos projektas. Tuo metu visai netikėtai mus pradėjo kviesti koncertuoti į šiuolaikinio meno, vėliau –­ į muzikos festivalius, kurių programose ir užsilikome, bet kuriuose, tiesą sakant, dažniausiai jausdavausi šiek tiek ne savo vietoje. Taip projektas virto grupe, išleidusia tris muzikinius albumus, kuriuose įvairiais būdais atlieku savo poeziją.

Tačiau atėjo metas vėl keistis –­ norisi artėti teatro link, akcentą perkelti iš muzikos į socialinę žinutę ir performatyvumą. Todėl ir pasikviečiau bendradarbiauti Saulę Norkutę –­ žmogų, kuriuo pasitikiu tiek pasaulėžiūros, tiek meninės estetikos prasme.

Kokia šio performanso estetinė kalba? Kaip suprantu, tai bus itin vizualus sceninis vyksmas.

Gabrielė: Mes nemėginome iliustruoti nei muzikos, nei teksto, tiesiog ieškojome juos siejančios dramaturgijos ir atmosferos. Pasitelkdami garsą, muziką, projekcijas, performansą ir gyvą atlikimą ieškome, kaip paveikti įvairias žiūrovų jusles.

„Gondii sindromas” pristatomas su prierašu „toksoplazminis performansas”. Kuo svarbus šis žanro kodas? Taip pat įdomu tai, kad projektą įvardijate ir spektakliu. Vis dėlto, kas tai – spektaklis ar performansas?

Saulė: Šis prierašas mums leido eksperimentuoti ir rasti formą, tinkamą kalbėti apie lytiškumo ir žmogaus daugiasluoksniškumą. Tai performansas su spektaklio ir miuziklo elementais.

Kirtimų kultūros centras – erdvė, kurioje įgyvendinate projektą, neteatrinė. Toks pasirinkimas tarsi išduoda sąmoningą socialinį projekto posūkį.

Saulė: Kirtimų kultūros centro erdvė pasirodė labai tinkama potyriams. Joje vyraujanti atmosfera leidžia ne tik išgirsti, bet ir patirti muziką, vaizdą. Be to, ji nėra pripildyta stereotipų, kas yra teatras ar performansas.

Dabar akademiniame, socialiniame, šiuolaikinio meno lauke labai didelis dėmesys skiriamas nagrinėti lytiškumą, feminizmo idėjas. Galima sakyti, feminizmas tapo madingas. Kaip manote, kodėl juntamas toks suaktyvėjimas? Juk savo naujajame darbe taip pat renkatės šias temas…

Saulė: Žmonės pradeda vis labiau domėtis ir plėsti lytiškumo sąvoką, kadangi senosios taisyklės pradeda vis mažiau galioti. Jos tarsi virto mūsų smegenyse veikiančia programa, kuri mus skaldo, o ne jungia į bendrą visumą. Tai susiję su savęs ir kito priėmimu ir, žinoma, su teise, nepaisant biologinės lyties, egzistuoti lygiavertiškai.

Turbūt sutiksite, kad „globalaus” ir „lietuviško” feminizmo vystymosi tempai, deja, smarkiai skiriasi. Ar tai susiję su visu „postsovietinių traumų ir afektų” kompleksu, kurio esame kankinami ir dėl kurio, nors ir sparčiai vejamės prarastą laiką, esame užprogramuoti nepasivyti? Ar vis dėlto galime užbėgti įvykiams ir laikui už akių?

Saulė: Mano manymu, sparčiai vejamės, bent jau kalbant apie kuriančius, aktyvius visuomenės narius. Tam turi įtakos patirtis svetur, studijos užsienyje, prieinami šaltiniai. Džiugu matyti, kad vyrų dominuojamose srityse atsiranda vis daugiau moterų kūrėjų, kurios drąsiai kelia klausimus, svarbius visiems žmonėms. Jos pradeda iš pašaknių judinti nusistovėjusią tvarką ir kvestionuoti gajus stereotipus apie tai, koks turi būti vienos ar kitos lyties asmuo. Lytiškumo tyrinėjimas – tai tarsi laiko mašina, kuri leidžia per stereotipus nusikelti į praeitį ir pamatyti jų neveiksnumą dabartyje.

Kokie feminizmo ir lytiškumo aspektai tiesiogiai neduoda ramybės kiekvienai iš jūsų? Ar apie tai susimąstote ir kasdienybės, rutinos fone?

Gabrielė: Žinoma, kiekvieną die­­ną. Užtenka praeiti pro reklamos stendą. Net jeigu reklamuojamos tik mašinos padangos, šalia reikia pusnuogės moters, pageidautina – blondinės. Kai ėmiau atkreipti dėmesį, kaip aplink reiškiami stereotipai, pasidarė liūdna: vyrai dažnai vaizduojami rimti, protingi, stiprūs, logiškai mąstantys. Moterys – šiek tiek kvailos, būtinai labai gražios ir erotizuotos. Atrodo, kas čia tokio? Tačiau kartais net nesusimąstome, kaip šie stereotipai veikia augančius vaikus ir kadaise –­ mus pačius. Kad ir ką bedarytum, turi patikti vyrui. Puoškis, dažykis, eik į soliarumą, nes tada būsi graži, vadinasi, patiksi vyrui. Vyrams irgi daromas netiesioginis spaudimas: būk stiprus, protingas, daug dirbk, uždirbk, vairuok gerą mašiną, nes gera mašina atspindi tavo socialinį statusą, kuris leidžia išlaikyti tą mašiną puošiančią gražuolę.

O jeigu simpatiška blondinė išlaiko savo ne visai simpatišką vyrą, kuris mėgsta išgerti ir kartais vožtelėti savo darbščiajai žmonai per galvą? Jeigu man atsakysite, kad tokia realybė, tada dar kartą nustebsiu, kam konstruojama pasenusi, lytimis skirstoma ir stereotipizuota utopija?

Judvi abi galima pavadinti socialiai atsakingomis menininkėmis. Nevengiate reikšti savo pozicijos socialiniais klausimais. Tai darote ne tik kūryboje, bet ir dalyvaudamos akcijose, mitinguose ir kitur. Ar menininkas, jūsų manymu, turi būti socialiai atsakingas ir politiškas? Ar sutinkate, kad tokiu nebūti – tai irgi pozicija?

Gabrielė: Kad ir ką pasirinktum, vis tiek gausi į kaulus. Jeigu neturi socialinės pozicijos, tai aktyvistai baksnos į šonus priekaištaudami, kad „menas menui” neturi prasmės. Jeigu į savo meną įpinsi socialinius dalykus, tada sulauksi komentarų, kad nebūtina visur kaišioti kasdienių problemų –­ teatre norisi nuo jų pailsėti, o ne toliau apie jas galvoti.

Aš esu už meninę ir socialinę provokaciją, skatinančią galvoti. Tačiau tai nėra mano viso gyvenimo programa, tiesiog taip jaučiuosi dabar ir vis dar tikiu, kad menas gali padėti pakeisti pasaulį.

Kokios šviežiausios, stipriausios jūsų kultūrinės įtakos? Galbūt perkėlėte jas ir į naująjį projektą?

Gabrielė: Pastaruoju metu nemažai mąstau apie profesionalumo / neprofesionalumo reikšmę, kokį efektą gali sukelti ne tobulai vaidinantis aktorius, o į sceną pakviestas prašalietis? Teatro mėgėjas arba, priešingai, rampų nekentėjas? Pradedu nepasitikėti tobulais, nugludintais paviršiais ir ieškoti kitokių naratyvo perteikimo galimybių.

Kokios yra teatro, kurį norėtumėt kurti ir matyti, ribos, formos ir (ateities) kryptys?

Gabrielė: Keistas, jaukus, gąsdinantis, ieškantis. Teatras be teatro.

Kalbėjosi Edvinas Grin