Gyvatės klausomasi per atstumą
2013-07-23, 22:47
Gintarė Čiuladaitė, Lietuvos Žinios 2013-07-23
“AVaspo” grupė, susibūrusi 2008 metais, jungia tris viename: poeziją, muziką ir vaizdą. Dažniausiai vizualizacijos taikomos per pasirodymus, tačiau jau pakeliui ir naujasis grupės vaizdo klipas “Bizonai”.
“AVaspo” pavadinimui, kaip ir šio kolektyvo kuriamai muzikai ar poezijai, analogo nerasite. Ne visai tikslus akronimas reiškia audiovizualinės poezijos gyvatę (AudioVisual Asp of Poetry), bet interneto paieškos sistemos pasiūlo beveik 37 tūkst. rezultatų. Pagrindinė gyvatės užkalbėtoja, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė labiau linkusi kalbėti apie projektą ir muziką, tad apie kolegę prabyla gyvenimo draugas ir grupės narys Vladas Dieninis.
Neišbandyta
– Gabriele, organizuoji tarptautinį audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalį TARP. Per alternatyviosios muzikos apdovanojimus T.Ė.T.Ė. “AVaspo” gavo statulėlę už polinkį eksperimentuoti. Ar tą patį galima pasakyti apie viską, ko imiesi, įskaitant tavo poeziją ar šio klipo filmavimą?
G.Labanauskaitė (toliau – G. L.): – Ne. Tačiau simpatizuoju alternatyvai pačia bendriausia prasme – netinkamiems, neišbandytiems ėjimams. Geriau jau rasti ką nors nauja ir nebijoti klysti, nei eiti pramintu taku.
– “AVaspo” vizualizacijos lydi koncertą kaip papildoma meninė priemonė. Koks yra šis klipas – vizualizacija ar vaidybinis, meninis, siužetinis?
G. L.: – Menas dažnai turi siužetą, ypač jeigu meno kūrinius suvokiame kaip tekstus – nebūtinai rašytinius, tačiau galimus “perskaityti”, interpretuoti. O klipo paslaptis paliksiu premjerai. Jį birželio mėnesį filmavo operatoriaus studijas pasirinkusi fotografė Laima Stasiulionytė. Tikimės, kad vaizdas pasirodys ankstyvą rudenį.
– Šiuo metu grupei priklauso perkusininkas V.Dieninis, kompiuteriu muzikuojantis Gediminas Žygus, vaizdo menininkas Simas Gineika. Koncertinė kolektyvo sudėtis kaskart kinta?
G. L.: – Dabartinė grupės sudėtis jau metus tokia pat. Per gyvavimo penkmetį ne kartą keitėme muzikos stilių, savaime keitėsi ir žmonės, su kuriais kūrėme. Arba priešingai – pirmiau pasikeičia žmonės, o tai turi įtakos stiliui. Palaipsniui atsinaujina ir vizualioji dalis, dabar dirbame su VJ Suckmafinger.
Penki rankos pirštai
– Kodėl tau, poetei, gana įrašyti kompaktinę plokštelę, o ne išleisti knygą?
G. L.: – Nes kam nors gana išleisti knygą.
V.Dieninis (toliau – V. D): – Negana išleisti vien plokštelę, tad ir aš dirbu su šiuolaikiniu šokiu, garso scenografija, kuriu muziką spektakliams.
– Ar poetai yra nematomi ir lieka už savo eilėraščių?
V. D.: – Šiuo atveju ne, nes Gabrielė stovi priešais savo eilėraščius. Pirmiausia užlipama ant scenos, po to pasigirsta žodis.
– Su Vladu esate šeimos duetas. Sako, geriausiai sekasi kurti, kai esi įsimylėjęs arba jei tave paliko…
V. D.: – Šeimos duetas buvome labai trumpai, 2011-ųjų rudenį.
G. L.: – Dabar esame trise, o jeigu skaičiuotume vaizdo menininkę, vadybininkę ir garsistą, lenkiami net penki rankos pirštai.
– Ar poetai yra išprotėję, neracionalūs žmonės, kurių neįmanoma nuspėti?
V. D.: – Man kaip tik poetai nėra labiau išsiskiriantys nei kiti menininkai. Viskas priklauso nuo asmenybės, todėl poetų mistifikuoti tikrai nereikia.
Suklaidinti klausytoją
– Vladai, “AVaspo” yra audiovizualinės poezijos projektas. Gabrielė yra jo žodis, tu – garsas. Kuo tau imponuoja garsą sieti su poezija?
V. D.: – Šie dalykai natūraliai siejasi su rašoma muzika kinui, teatrui. Tai įdomu. Kompozitoriai ieško, kaip suteikti vaizdui arba įvykiams atmosferą, o audiovizualinės poezijos atveju reikia įgarsinti minties raišką. Metaforizuoti ar kitaip paaiškinti, o gal priešingai – klaidinti klausytoją.
– Kaip jį klaidini?
V. D.: – Sudaromos nepatogios aplinkybės tekstui išsiskleisti. Tik per tam tikras detales galima pažinti, iškoduoti pirminę žinutę. Jei neiškoduojama, mėgaujamasi tik šalutiniais elementais.
– Gabriele, tavo eilėraščiai išeina iš ribų, lūžta vidury žodžio ir be jokio skyrybos ženklo keliami į kitą eilutę. Nemanai, kad įdainuojamą poeziją kai kuriems žmonėms lengviau suprasti?
G. L.: – Man svarbiau ne tai, kad suprastų, o pajaustų, juolab kad dabartinė mūsų kryptis – roboto balsas – per efektų bloką ir skaitmeninto garso pluoštą pasiekia klausytojo ausis gerokai deformuota. Nors tekstas man labai svarbus, suvokiu jį tik kaip vieną iš mūsų pasirodymų elementų, ne pirmaujantį dėl kitų raiškos priemonių. Jis gali būti kodas įkvėpti kitus sukurti muziką ar vaizdą, jis gali būti tik plevėsuojanti užuolaida kūrinio lange – reikalinga, bet nebūtina.
– Taip pat – ar kartais tas dainavimas nebūna skaitymas?
G. L.: – Būna, žinoma.
Meninė grupė
– 2008-aisiais, kai susikūrėte, įvardijote tris garso ir tris vaizdo menininkus. Dabar nėra mažiau garso ar vaizdo…
G. L.: – Kai susikūrėme, manėme, kad tai bus vienkartinis projektas, įamžintas pirmajame mūsų CD/DVD „Nėra okeano“. Tačiau kai šiuo keistu reiškiniu susidomėjo festivaliai ir įvairūs renginiai, tapome grupe, išleidome dar du albumus: „Niagara“ ir „Kraujuojantis okeanas“.
– Artimiausias jūsų koncertas numatytas rugpjūčio 24 dieną Klaipėdoje, per šiuolaikinio meno festivalį “plARTforma”. Kasmet jus galima išvysti ir per Medijų meno bei muzikos festivalį “Centras” Kaune. Kaip paaiškinti šį prielankumą tarptautiniams festivaliams ir tai, kad koncertų atžvilgiu iš jūsų fronto sklinda tyla?
G. L.: – Tyla to nepavadinčiau, tiesiog kuo toliau, tuo labiau atsirenkame, kur ir kokiame kontekste norime groti. Kai kuriuos projektus patys inicijuojame. Ką tik per Kultūros naktį Vilniuje rodėme tarptautinio projekto premjerą “Atnaujinti ritualai”, ruoštą pusę metų. Reikėjo tinkamų aplinkybių ir lėšų atsivežti švedų choreografę ir muzikantę Julia Gertz, pakviesti suomių choreografę Riikka Ihalainen, portugalą menininką Miguelį Bonneville’ą.
Iš vasaros festivalių šiais metais pasirodome trijuose – “Sūpynėse”, “Satta Outside” ir “plARTformoje”. Manau, kad palaipsniui grįžtame prie “AVaspo” kaip meninės, o ne muzikinės grupės suvokimo.
– Beje, nebijote gyvačių?
V. D.: – Tai yra pagarbos vertas gyvūnas, su kuriuo reikia elgtis atsargiai, per atstumą.
– Gal ir jūsų reikia klausytis atsargiai, per atstumą?
G. L.: – Iš dalies taip. Mūsų muzika nėra foninė ar lengvai klausoma. Ją reikia prisijaukinti, atrasti savo santykį ir klausytis saikingai – tada ir nuodai gali būti kaip vaistai.